Šiemet minimos 84 -osios pirmųjų trėmimų metinės. Per vieną jų savaitę iš Lietuvos buvo ištremta 17500 žmonių, iš jų buvo 5060 vaikai iki 16-os metų. Kartais žmonės turi iškeliauti iš savo namų ne todėl, kad nori, o todėl, kad juos kas nors iš ten išvaro. Taip kadaise nutiko daugeliui Lietuvos žmonių. Jie buvo išvežti toli, į šalčius ir svetimas vietas. Tą dieną jų namai liko tušti. Tie namai – tai ne tik stogas ar sienos. Tai vieta, kur gyveno šeima, kur augo vaikai, kur buvo džiaugsmas ir ramybė. Kai žmonės turėjo išvykti, jie paliko viską: žaislus, knygas, gėles lange… ir tą ypatingą šilumą, kurią jaučia tik namuose. Daugelis nebegalėjo sugrįžti. Bet jų prisiminimai apie namus gyveno širdyse. Apie obelį kieme. Apie pasaką prieš miegą. Apie mamos rankas ir tėčio šypseną. Šiandien mes prisimename tuos žmones ir jų paliktus namus. Stovime tyliai, susikaupę. Nes net maži žmonės gali suprasti, kaip svarbu turėti savo namus – ir kaip skaudu juos prarasti. Tegul šie prisiminimai moko mus branginti tai, ką turime. Mylėti savo namus. Ir niekada nepamiršti tų, kuriems jų labai trūko….taip meninio ugdymo (dailė) vyresnioji mokytoja Milda Gailiūtė pasakojo vaikams apie žmonių trėmimus, apie paliktus namus.
